Už Vidinio Pasaulio poliarinio rato


 

cold1-1Mielas mano drauge (o gal ir prieše),

Nežinau, ar skaitysi šias eilutes, galbūt tau šis laiškas pasirodys bepročio
kliedesiais, tačiau, jei tau pavyko pasiekti šiuos tolimus kraštus, vadinas,
turėjai kažkokį tikslą.
Šią vietovę vadinu Liūdesio salomis, kurios išsidėstę už Vidinio Pasaulio
poliarinio rato. Kiek pamenu visada čia gyvenau. Tiesą sakant, nepamenu kaip
čia pakliuvau – liko tik migloti prisiminimai apie žmones, su kuriais teko kartu
gyventi. Jie vadino save giminėmis, tačiau niekad nesijaučiau priklausąs jiems.
Kodėl – negaliu paaiškinti. Niekada nesijaučiau esantis kažkieno dalimi. Laikas
bėgo, jie kažkur dingo. Galbūt iškeliavo, galbūt juos pasiėmė Šulinio dvasios –
tai tokios keistos beveik permatomos būtybės, ateinančios čia naktį, kai
debesys išsisklaido ir matyti šviečiantis mėnulis. Keista, tačiau su jomis jaučiu
kažkokį nepaaiškinamą ryšį, tartum būtume seni pažįstami ar draugai, sunku
apsakyt. Jos ateina, sustoja kiek toliau pusračiu ir stovi. Kartais jos dainuoja,
nors dainavimu sunku tai pavadinti, greičiau niūniuoja. O tada tai išvis liūdna
pasidaro, nes tas jų niūniavimas taip per širdį eina, kad ašaros pačios pradeda
byrėt. Tai vat, pastovi jos taip, būna trumpiau, būna ilgiau ir vėl dingsta. Šiaip
rūkas čia tvyro beveik kiekvieną dieną, saulė tik truputį prasimuša pro debesis.
Žmonių čia daugiau nėra, o ir kaip minėjau, nelabai buvo. Gal tiesiog
nepamenu. Su metais vis sunkiau atsimenu, o ir įvykių čia nedaug būna. Keista
čia vieta: maisto visada randu virtuvėje, nežinau iš kur jis atsiranda, anksčiau
būdavo daugiau ir įvairesnio, dabar paprastesnis ir vienodesnis. Tylu čia,
kartais iš rūko atsklinda keisti garsai: vandens teškenimas, vaikiškas juokas,
variklio ūžesys.
Tai tiek šiam kartui, einu palaistysiu gėles kitame kambaryje, nes pastebėjau,
kad paskutiniu metu žemė vis sausa, nors laistau dažnai. Keista..

324-oji 13511-ųjų metų diena