Motyvacija organizacijoje arba A. Adlerio individualioji psichologija paprastai (kiek tai įmanoma)
Čia toks mano trumpas pabandymas parašyti tekstą apie individualiąją psichologiją su tuo nesusidūrusiems žmonėms. Daugiau žinantys ir suprantantys apie psichologinį konsultavimą galbūt neatras nieko naujo, o gal atvirkščiai, kadangi stengsiuos orientuotis į organizacijas.
Dažnai girdime, kad trūksta motyvacijos atlikti vieną ar kitą darbą. Girdime: „neturiu jėgų“, „nėra laiko“ ir t.t. ir pan. Apie tai ir pakalbėkime.
Pradėkime kaip ir nuo įvado, kur paaiškinsiu keletą individualiosios psichologijos bazinių principų.
Pirmasis ir, manyčiau, pagrindinis, yra žmogaus menkavertiškumo jausmas. Kadangi visi mes buvome vaikai, visi mes esame patyrę menkumo jausmą. Buvome silpni, stalas atrodė aukštas, medžiai – milžinai, tėvai – viską žinantys, suprantantys ir niekada neklystantys. Šis jausmas būdingas visiems žmonėms, todėl visi mes einame iš vadinamo „minuso“ į „pliusą“, siekiame pranašumo, t.y. stengiamės įveikti tą menkavertiškumo jausmą įvairiais būdais. Tai vienas iš stiprių veiksnių, skatinančių siekti karjeros.
Čia susiduriame su antruoju principu – savo vaikystės šeima. Tai gali būti ne tik tėvai, bet ir seneliai, tetos, dėdės, mokytojai ar kiti žmonės. Tie žmonės, kurie mums vaikystėje atrodė svarbūs ir galbūt jų dėka išmokome tų būdų, kaip įveikti mumyse esantį menkumo jausmą. Kalbant apie organizacijas, tai ypač yra svarbu, nes čia dažnai organizacijoje tarsi atsikartoja vaikystės šeimos modelis. Jei tarkim, buvote vyriausias vaikas šeimoje, tikėtina, įpratote pasirūpinti jaunesniais. Panašiai elgsitės ir organizacijoje – galbūt būsite tas ar ta, besirūpinanti(s) kitais, jaučianti(s) atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Sakau galbūt, nes kiekvienas atvejis gali būti skirtingas, neveltui A. Adlerio sukurta teorija ir vadinama individualiąja psichologija.
Trečiasis svarbus principas – kiekvienas mūsų poelgis turi savo tikslą. Dažnai tas tikslas nėra įsisąmonintas, glūdi kažkur giliai viduje. Tų tikslų gali būti be galo įvairių įvairiausių: įveikti menkumo jausmą, būti pastebėtam, tapti pripažintam, atkeršyti ir pan.
Užtenka teorijos, pereikime prie praktikos, t.y. prie organizacijų. Paimkime kokį nors paprastą pavyzdį, tarkim, „nuobodžios“ ataskaitos (rašau kabutėse, nes galbūt pati ataskaita savaime nėra nuobodi, ir kitam ji yra labai įdomus dalykas). Pasvarstykime: nenoriu rašyti ataskaitos, nes galbūt tada pasijausiu menkas, nes:
- a) nežinau kaip rašyti
- b) nežinau, ar gerai parašysiu
- c) kai parašysiu, kas atsitiks, jei viršininkas nebus patenkintas?
Kaip tada pasijausiu? Gal silpnas, pažeidžiamas. Gal man tai primins kažką iš vaikystės, kai jaučiausi taip nemaloniai.
Čia ir susiduriame su išmoktais menkumo jausmo įveikimo būdais, arba kalbant profesiniu žargonu – kompensacija. Tai reiškia, kad stengiamės kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą. Tada galime tiesiog pajusti, kad dabar pats laikas išgerti kavos. Arba paskaityti žinių portalą. Pasitikrinti visas socialinių tinklų paskyras. „Trumpai“ pažaisti kokį žaidimuką. Nesvarbu ką, tik kad neišgyventume to nemalonaus jausmo.
Arba galbūt atidėliojant, o paskui parašius ataskaitą per naktį, išgėrus šimtądvimpenkis puodelius kavos ir tris energetinio gėrimo litrus, paraudusiom akim paskutinę minutę įteiksite viršininkui. Ir pasijausite pranašiu, stipriu. Kaip tas didvyris iš pasakos, kurią jums prieš miegą skaitė močiutė. Kai sukaupi visas savo jėgas, padarai neįmanoma įmanomu ir jautiesi kalnus nuvertęs. Ir čia mane pastebi ir įvertina.
Arba ne :). Visą gyvenimą taip darėte, paknopstom – tai į darželį, vėliau į mokyklą, paskui studijuojant sesijai pasiruošdavote per naktį. O čia atėjo naujas viršininkas ir jam visai nedaro įspūdžio, kiek pastangų įdedate besikankindami rašant tą „prakeiktą“ ataskaitą. Ir kaip tada pasijaučiate? Galbūt neįvertintas, nepripažintas. Noro kažką daryti nelieka absoliučiai.
Tai tik vienas iš galimų scenarijų. Jų gali būti daugybė ir pačių įvairiausių. Gali būti skirtingos vidinės priežastys, kodėl mes darome ar nedarome kažko. Tarkim, jei kažko nedarymas padeda išvengti nemalonaus jausmo, tai ir yra to nedarymo tikslas.
Kaip sakė vėl tas pats A. Adleris: „Viskas gali būti ir kitaip“.
