– Tik neik toli, greit pietūs!
– Gerai, mama, – šūktelėjo Martina jau kitoje durų pusėje ir nustraksėjo
verandos laiptais žemyn.
Martina nubėgo prie kieme pastatytų supynių, užsiropštė ir pradėjo suptis.
Diena buvo šilta, dangumi plaukė nedideli debesėliai ir besisupant atrodė, kad
jie juda tai pirmyn, tai atgal. Tarsi mažos avytės, kurios bėgioja tai šen, tai
ten, o Martina joms komanduoja: „Į kairę, į dešinę, į kaaairę, į deeešinę…“ Bet
staiga vienas debesėlis pradėjo leistis ir dingo už medžių. Mergaitė nustojo
suptis ir nustebusi žiūrėjo, kaip dar vienas debesėlis vėl nusklendė žemyn.
Martina žvilgtelėjo namo pusėn – mamos nesimatė – ir nubėgo prie vartelių,
atidarė juos, ir dar sykį metusi greitą žvilgsnį namo pusėn, nuskubėjo link
miško. Dar vienas debesėlis nusileido žemyn ir dingo už netoliese stovinčios
medžiais apaugusios kalvos. Sekdama besileidžiančius debesis, mergaitė net
nepastebėjo, kaip užbėgo į kalvą ir jos viršūnėje vos neatsitrenkė į
nepažįstamąjį.
– Oi, – iš netikėtumo šūktelėjo Martina.
Nepažįstamasis atsigręžė ir pažvelgė į mažą mergaitę.
Nepažįstamasis buvo apsirengęs juodu, žemę siekiančiu lietpalčiu, ant galvos
juoda plačiakraštė skrybėlė, mūvėjo juodas odines pirštines, o vienoje rankoje
laikė ilgą juodą skėtį.
Martina atsiminė, kad mama mokė būti mandagiai ir sveikintis su vyresniais.
– Laba diena, pone…
– Laba diena, – atsakė juodai vilkintis nepažįstamasis.
– Aš tik pamačiau debesėlius, – nedrąsiai tarė mergaitė.
– A…, – teištarė jis ir atsiduso.
Martina už jo nugaros pamatė, kaip dar vienas debesėlis nusklendė žemyn, į
lomelę.
– Štai, dar vienas, – sušuko ji.
– Taip, taip, dar vienas, – vėl atsiduso jis ir pasisuko pievelės pusėn.
Martina priėjo arčiau ir pamatė, kad kalvos apačioje iš mažų debesėlių susidarė
kažkas panašaus į didelį, bet skystą debesį, kuris greit sklaidėsi.
– O kas čia?, – paklausė ji.
– Tai rūkas, – atsidusęs atsakė nepažįstamasis.
– O kam Jums rūkas iš debesėlių? Čia mano debesėliai, mes su jais žaidžiam
žaidimą „Pirmyn-atgal“
– A…, – ištarė nepažįstamasis ir šyptelėjo – debesų valdytoja…
– Taip, – Martinai ši mintis labai patiko, – Aš esu debesų valdytoja. Ką Jūs čia
veikiat?
– Rūką kuriu.
– Kaip tai? Tikrą tikriausią rūką?
– Na, kaip ir taip išeina.
Martina trumpam susimąstė.
– A, tai Jūs esat rūko valdytojas, taip?
– Na, kaip… vėl atsiduso nepažįstamasis. Iš tikro, aš esu lietaus dievas, bet
šiuose kraštuose beveik kas antras yra lietaus dievas. Baisi konkurencija. Tai
vat, – mostelėjo besisklaidančio debesies pusėn, – bandau persikvalifikuoti į
rūko meistrus.
– Persi…persikkva… ką?
– Na, iš lietaus dievo tapti rūko valdytoju. Vat, mokausi dabar.
– Aaaa… nutęsė Martina.
Abu tylėdami žiūrėjo, kaip pamažu sklaidosi rūkas. Debesis beveik išsisklaidė ir
kai saulė švystelėdavo iš už debesies, visa pievelė žėrėjo nuo didelių rasos
lašų.
– Pone, o tai jei Jūs esat lietaus dievas, tai mokat ir lietų iššaukti?
– Taip, moku.
– O dabar galit?, – nepatikėjo Martina, nes danguje buvo tik keletas debesėlių ir
visai nežadėjo lyti.
– Žinoma, galiu. O nori?
– Na, kaip…
Martina pagalvojo, kad kai lyja lietus, tada negalima eiti į lauką, bet tada
galima žiūrėti pro langą ir žiūrėti, kaip lašai gyvatėlėmis vinguriuoja stiklu
žemyn. Tada mama padaro arbatos… Oi, mama! Pietūs!
– Tai aš jau eisiu, – tarė ji.
– Aha, gerai.
Martina pasisuko ir žengė namų pusėn. Staiga pasisuko į nepažįstamąjį, kuris
stebėjo, kaip nyksta paskutiniai rūko gabalėliai.
– Viso gero, – tarė ji.
– Viso gero, – šyptelėjo nepažįstamasis, – ir paskubėk namo, kad nesušlaptum.
– Iki! – tarė Martina ir nubėgo takeliu link namų.
– Sėkmės, tau, debesų valdytoja.
Bet Martina jau negirdėjo, ką jai sakė. Bėgdama jau galvojo apie mamą ir ar
negaus ji pylos už tai, kad išėjo toli. Pribėgusi vartelius, atsisuko kalvos pusėn
ir pamatė, kaip iš už medžių kyla vis tamsėjantis didelis debesis. Mergaitė
nuėjo link namo, užlipo verandos laiptais.
– Martina, baik žaisti ir plaukis rankas. Pietūs jau paruošti, – išgirdo ji mamos
balsą.
Martina atidarė namo duris ir žengė vidun. Į verandos stogą subarbeno pirmieji
lietaus lašai.
