Mielas nepažįstamasai,
Tikiuosi, mano ankstesnis pasakojimas nepasirodė itin keistas, taigi tęsiu savo
užrašus. Nors kaip ir neturiu tau kažko ypatingo papasakoti. Na, bent jau man
tai atrodo nesant kažkuo ypatingu. Gal tik keista, kartais atsitinkantys įvykiai
tik priverčia gūžtelti pečiais ir tiek. Kaip jau minėjau, pilka čia, bet ir nešalta. Ir
nešilta, taip vidutiniškai. Tiesą pasakius, viskas čia vidutiniška: maistas nebūna
nei ypatingai skanus, nei bjaurus, nejaučiu nei didelio džiaugsmo, nei didelio
liūdesio – tiesiog yra taip, kaip yra. O gal tiesiog įpratau taip būti ir liūdesys
tapo mano gyvenimo dalimi. Neveltui čia taip pilka ir nėra ryškių spalvų.
Gal tau pasirodys įdomus didžiulis veidrodis, kabantis ant sienos valgomajame?
Matau save kiekvieną dieną tame veidrodyje, tačiau kiekvieną kartą matau
skirtingus veidus. Vieną dieną tai stambaus veido žmogus, su besišypsančiomis
akimis, kitądien – veidas ovalus, įkritę skruostai. Akių, plaukų ir odos spalva
irgi keičiasi. Neatsimenu, koks buvo mano pirmasis veidas,
kaip iš tikrųjų atrodau ir kas esu, nes kiekvieną dieną išvystu vis kitą žmogų.
Jei ilgiau stebiu save veidrodyje, akių gelmėje galiu įžiūrėti daugybę veidų,
bandančių išsiveržti į paviršių, tarsi vandens burbulėliai verdančiame
vandenyje.
Nežinau, kodėl taip yra, gal kad nesijausčiau vienas, bet kokia prasmė – aš gi
visada vienas. Gali palaikyti mane išprotėjusiu nuo vienatvės, bet jei nepatikėsi
manimi, gali pats pabandyti užtrukti čia ilgiau ir kiekvieną rytą pažvelgti į
veidrodį. Negalvok, kad aš nebandžiau suprasti šio reiškinio. Dar ir kaip
bandžiau: eidamas miegoti rašikliu pakervezojau kažką ant kaktos – ryte
keverzonės nebuvo likę nė žymės. Bandžiau net peiliu įsibrėžti skruostą – kitą
dieną įbrėžimo nebuvo, o į mane žvelgė naujas veidas. Kai kurių veidų aš
ilgiuosi. Ypač man patinka veidai, kurių akys šypsosi. Jie būna tokie giedri,
nušvitę iš vidaus, tartum norintys pasakyti kažką gero. Bet lūpos nieko
neištaria. Kalba tik akys. Kai tokie veidai dingsta, man būna taip liūdna, tarsi
vėl būtų aplankę Šulinio dvasios. Arba baisu, kaip po Šešėlio apsilankymo.
Bet apie tai gal kitą kartą, nes ką tik žvilgtelėjau į veidrodį, o akys buvo
liūdnos. Nebenoriu šiandien daugiau rašyti, einu geriau pasėdėsiu prie Rūko
sienos.
337-oji 13511-ųjų metų diena
