Tekstai


Anksčiau tai buvo laikai, o dabar liko tik like‘ai

Jau tampa įprasta situacija, kai susitikę žmonės kavinėje dalijasi naujienomis iš virtualaus gyvenimo: kas kokias nuotraukas iš baliaus įkėlė, kas ką apvadino negražiais žodžiais komentaruose, kas ką iš draugų išmetė. Arba, įsikniaubę kiekvienas į savo išmaniuosius įrenginius, daugiau laiko skiria sekti įvykius online, nei savo pašnekovui.     „Anksčiau tai […]


Motyvacija organizacijoje arba A. Adlerio individualioji psichologija paprastai (kiek tai įmanoma)

Motyvacija organizacijoje arba A. Adlerio individualioji psichologija paprastai (kiek tai įmanoma)   Čia toks mano trumpas pabandymas parašyti tekstą apie individualiąją psichologiją su tuo nesusidūrusiems žmonėms. Daugiau žinantys ir suprantantys apie psichologinį konsultavimą galbūt neatras nieko naujo, o gal atvirkščiai, kadangi stengsiuos orientuotis į organizacijas. Dažnai girdime, kad trūksta motyvacijos […]


virtualios e-mocijos

Jausmai – tai kaip sodas. Jei nepuoselėji, neravi nuo piktžolių, negenėji, nelaistai, tai ir neturi. Buvimas soc. tinkluose – virtualybės diktuojamas elgesio modelis. Vietoj džiaugsmo, liūdesio, nusivylimo, laimės ir dar daugybės kitų jausmų bei emocijų, lieka tik dvi: like ir dislike/unlike


Liūdesio salų kronikos. Veidrodis

Mielas nepažįstamasai, Tikiuosi, mano ankstesnis pasakojimas nepasirodė itin keistas, taigi tęsiu savo užrašus. Nors kaip ir neturiu tau kažko ypatingo papasakoti. Na, bent jau man tai atrodo nesant kažkuo ypatingu. Gal tik keista, kartais atsitinkantys įvykiai tik priverčia gūžtelti pečiais ir tiek. Kaip jau minėjau, pilka čia, bet ir nešalta. […]


Už Vidinio Pasaulio poliarinio rato

  Mielas mano drauge (o gal ir prieše), Nežinau, ar skaitysi šias eilutes, galbūt tau šis laiškas pasirodys bepročio kliedesiais, tačiau, jei tau pavyko pasiekti šiuos tolimus kraštus, vadinas, turėjai kažkokį tikslą. Šią vietovę vadinu Liūdesio salomis, kurios išsidėstę už Vidinio Pasaulio poliarinio rato. Kiek pamenu visada čia gyvenau. Tiesą […]


Maži nutikimai

– Tik neik toli, greit pietūs! – Gerai, mama, – šūktelėjo Martina jau kitoje durų pusėje ir nustraksėjo verandos laiptais žemyn. Martina nubėgo prie kieme pastatytų supynių, užsiropštė ir pradėjo suptis. Diena buvo šilta, dangumi plaukė nedideli debesėliai ir besisupant atrodė, kad jie juda tai pirmyn, tai atgal. Tarsi mažos […]