Anksčiau tai buvo laikai, o dabar liko tik like‘ai


Jau tampa įprasta situacija, kai susitikę žmonės kavinėje dalijasi naujienomis iš virtualaus gyvenimo: kas kokias nuotraukas iš baliaus įkėlė, kas ką apvadino negražiais žodžiais komentaruose, kas ką iš draugų išmetė. Arba, įsikniaubę kiekvienas į savo išmaniuosius įrenginius, daugiau laiko skiria sekti įvykius online, nei savo pašnekovui.

 

 

„Anksčiau tai buvo laikai, o dabar liko tik like‘ai

 

Atrodo, dar ne taip seniai buvo kitokie laikai, visai nepanašūs į dabartinius: laidiniai telefono aparatai, analoginė televizija su vienu „teisingu“ kanalu, knygos tik bibliotekoje ir knygynuose. Nuo interneto komercinio naudojimo pradžios prabėgo kiek daugiau nei 20 metų, o pasaulis ir mes tuo pačiu pasikeitė beveik neatpažįstamai. Visi suprantame ir suvokiame, kad technologijos ir globalizacija keičia mūsų įpročius, atsiranda naujos vertybės, naujos nuostatos. O 20 metų, tai vidutiniškai kiek mažiau nei trečdalis kartos, jei manysime, kad vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė Vakarų pasaulyje yra apie 70-80 metų. Tai yra, mes vis dar gyvename su tomis nuostatomis ir vertybėmis, kurias puoselėjo ir ugdė mūsų tėvai, pokario ir deficito laikų karta. Ne vienas iš jaunesniosios kartos atstovų sunkiai supranta, kam reikia taupyti ir kaupti daiktus („Mažu pravers ūkyje“), kaip ir mūsų tėvai sunkiai supranta, kaip galima išmesti nesuvalgytą maistą („Nes iki parduotuvės pora žingsnių, gali nusipirkti ko nori“). Arba tai, kad daug įdomiau aplankyti egzotišką šalį, nei leisti savaitgalius sode. Jei ankstesnioji karta turėjo daiktų kaupimo vertybę, tai dabartinė turi informacijos kaupimo. Bet nei vienai, nei kitai neaišku, ką su „turtu“ daryti. Bei dar daugelį kitų dalykų, iš kurių ir kyla kartų konfliktai.

 

Bet pažiūrėkime į vertybių konfliktus daugiau ne tarpasmeniniame, o asmenybės lygyje. Globali komunikacija, technologijos paverčia pasaulį mažesnį, tuo pačiu didėja informacijos srautai, naujienos, žinios ateina ne po savaitės ar mėnesio, kaip anksčiau, o jau šią valandą ar net minutę. Reakcija į įvykius irgi yra momentinė – galima reaguoti tuoj pat, pasidalinant įvykiu socialiniuose tinkluose, komentuojant portale, siunčiant žinutę išmaniuoju telefonu. Vartoti tampa savaime aiškiu dalyku, nes vartojame daugiau ne daiktus, o informaciją. Manau, kiekvienas sutiksime, kad gyvenimo tempas didėja ir mes jau negalime pasiteisinti neatsiliepę telefonu, nes tuo metu mūsų nebuvo namie. Naujos vertybės formuojasi ne taip, kaip anksčiau per ilgą laiko tarpą, o per metus ar mėnesius. Tai kažkuo panašu į sniego kamuolį, riedantį nuo kalno – kuo didesnis kamuolys, tuo greičiau rieda, tuo sunkiau jį sustabdyti.

 

Ir kuo daugiau informacijos, tuo staigesni pokyčiai. Mus verčia keistis išorinės aplinkybės, o mūsų viduje kol kas vis dar gaji nuostata: „Pokyčiai – tai kažkas nesaugu, nežinoma ir todėl atmestina“.

Kiekvienas mūsų turime tam tikrą komforto zoną, iš kurios išeiti reikalauja pastangų. O sėdint priešais kompiuterio ekraną arba laikant rankoje išmanųjį telefoną niekur eiti nereikia. Galima likti savo komforto zonoje ir bendrauti virtualioje erdvėje. Tai, kas atrodė mums priimtina vakar, šiandien jau nelabai tinka mūsų gyvenime, o rytoj gali ir tapti nukrypimu nuo normos. Į neturintį mobilaus telefono ar elektroninio pašto žvelgiame mažų mažiausiai su nuostaba. Primenu, kad viso labo tepraėjo 15-20 metų nuo visuotinės „mobilizacijos“ arba, jei lietuvinsime – visuotinio „judrumo“. Tik tas „judrumas“ kažkodėl labiau reiškiasi virtualioje erdvėje nei realioje – sėdime prikaustyti prie kompiuterių, planšečių ir laukiame, kol į mūsų „Ką galvojate?“ kas nors atsakys paspausdamas „+1“ ar „palike‘ins“. Atsakykite sau į klausimą: kaip tada jaučiatės?

 

– Kaip jaučiatės?

– Normaliai…

 

Dauguma įvairių psichologijos krypčių atstovų sutinka, kad vaikystėje susiformavusios nuostatos ir vertybės turi mums įtakos visą likusį gyvenimą. Iš vienos pusės, gyvename su tomis nuostatomis, vertybėmis, gautomis iš mūsų šeimos, iš kitos pusės (beveik tiesiogine prasme) ar net daugelio pusių, į mus plūsta visai kiti reikalavimai turėti kitas nuostatas. Kitaip būsi paliktas už visuomenės, o tiksliau tam tikros bendruomenės ribos. O kas iš mūsų nori pasijusti nepriimtu į bendruomenę ar net atstumtuoju? Iš vienos pusės sėdėti komforto zonoje labai patogu, saugu ir malonu, tačiau būvimas vienišu reiškia problemą, kurią reikia kažkaip spręsti. Technologijos ateina mums į pagalbą – prisijunk prie tinklo ir pasijusk bendruomenės dalimi. Ir štai čia mūsų viduje kyla nelabai suprantamas jausmas, neduodantis mums ramybės, kol nepasitikrinome pašto ar soc. tinklo paskyros. Lyg ir viskas gerai gyvenime: pavalgyti užtenka, apsirengti pilna spinta, kompiuteris sukasi, naujausias telefonas kišenėje – ko dar trūksta?, kiltų natūralus klausimas mūsų tėvams.

 

Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris manė, kad kiekvienam iš mūsų būdingas menkavertiškumo jausmas, jau vien todėl, kad kažkada buvome vaikais ir jautėmės menkesni tarp mus supančių suaugusiųjų. Prisiminkime savo vaikystę, kai suaugusieji atrodė stiprūs, viską žinantys, ir protingi.

Šis jausmas mus lydi visa gyvenimą ir tik nuo mūsų pačių, mūsų kūrybiškumo priklauso, kaip mes su šiuo jausmu tvarkomės arba, kalbant psichologijos terminais, kompensuojame. Jei kompensuojame šį jausmą mums ir visuomenei naudinga linkme, jaučiamės radę savo vietą tam tikroje bendruomenėje. Kompiuteris sukūrė mums saugią vietą, neišeinant iš namų, darbo vietos, jaučiamės saugiai sėdėdami priešais monitorių savo įprastoje aplinkoje. Mums nereikia niekur fiziškai persikelti, jei norime bendrauti. Tai skatina fizinę atskirtį, nes bet koks veiksmas, reikalaujantis išeiti iš mūsų komforto zonos, jau nebėra reikalingas. Tai savo ruožtu gimdo mūsų vienišumą.

 

Tačiau žmogus yra socialinė būtybė. Tik gimę, patenkame į tam tikrą bendruomenę, šiuo atveju šeimą, mus nuolat supa žmonės, kurie mumis rūpinasi. Tokį pasaulio supratimą nešamės per visą savo gyvenimą. Tas pats A. Adleris kalba ir apie mums visiems būdingą bendruomeniškumo jausmą, dar kitaip vadinamą socialiniu interesu. Visada norime jaustis bendruomenės dalimi, priklausyti žmonių grupei, pagaliau jausti ir būti naudingu visuomenei. Galime suprasti esą grupės nariai, tačiau nesijausti priklausą bendruomenei. Galbūt todėl technologijų pasaulyje vis daugiau galvojame, mąstome abstrakcijomis, fragmentuotai, bet dauguma žmonių paklausti, kaip jie jaučiasi, dažnai pasimeta ir sumurmlena: „Normaaaaliai..“. Kur dingo jausmai? Jie niekur nedingo, tiesiog jausti šiais laikais gali reikšti būti silpnu ir pažeidžiamu. Nes reikia kovoti. Tik neaišku, su kuo. Galbūt su baime likti vienišam.

 

O kaip jaustis bendruomenės dalimi, jei taip patogu ir saugu sėdėti prie kompiuterio ir niekur neiti. Štai čia į pagalbą ateina socialiniai tinklai. Labai lengva susirasti naujų „draugų“ (kurie, tiesą sakant, mums jokie ne draugai), palaikyti ryšius su senais (kurie, irgi ne paslaptis, kartais, o gal ir dažnai, mums nereikalingi) arba kitaip kalbant, pasijusti kažkokios, kad ir virtualios bendruomenės nariais. Sherry Turkle kalbėdama TED konferencijoje yra pasakiusi: „Aš dalinuosi, vadinasi, egzistuoju“. Pasidalinti kažkuo tapo taip paprasta. Tik kažkodėl dauguma dalinasi ne savo, o kitų vaizdais, garsais, išgyvenimais. Nes taip parasčiau: nereikia sukti galvos, ugdyti savo talentų – užtenka tik pasidalinti (ir, žinoma, tai geriausia padaryti pirmam) ir štai ji – šlovė, dėmesio antplūdis, komentarai, bei laikai. Geriausiu atveju – kokiam pusdieniui. Paskui vėl viskas iš naujo.

 

Trololo arba kaip gauti dėmesio per 1 minutę

 

Neatsiejamas nuo menkumo jausmo yra pranašumo siekio jausmas. Siekdami įveikti menkavertiškumo jausmą, griebiamės įvairių priemonių, norėdami pasijusti pranašesni už kitus. Stengiamės kaip galėdami atstatyti savo vertę. Ir vėl socialiniai tinklai tampa parankiu įrankiu tai atlikti. Apžvelkime keletą būdų. Vienas paprasčiausiu būdų yra pasidalinimas kažkokia nauja informacija, nesusijusia su mumis – tai gali būti naujienos iš pramogų pasaulio, kažkieno sukurta muzika, fotografijos, filmai ar pan. Kuo didesnis virtulių draugų ratas, tuo, tikėtina, didesnė reakcija. Nors ir pačių, kaip sakoma, friendų, skaičius irgi leidžia pasijusti mums esant svarbiems, reikšmingiems. O jei „draugaujate“ su žymiais visuomenės, politikos veikėjais ar pramogų pasaulio atstovais – pranašumo jausmas garantuotas.

Kitas variantas – savo asmeninio gyvenimo viešinimas – pateikiame vos ne kiekvieną savo gyvenimo žingsnį soc. tinkluose: buvau ten, mačiau tą, dabar einu valgyti, štai čia mano augintinis, mano vaikai ir pan. Tampame be galo atviri virtualioje erdvėje, nes ne visada suvokiame, kokie motyvai mus stumia taip beatodairiškai dalintis savo privačiu gyvenimu. Šiuo atveju motyvas paprastas – pateikdami savo gyvenimo smulkmenas, rašome kitiems žmonėms suprantama kalba, tampame tartum labiau artimesni jiems. Nes tikimės iš jų to paties. Ir gan dažnai atvirumas skatina atvirumą. Gauname dėmesio: pliusų ir laikų, komentarų.

Dar vienas būdas – komentarai interneto portaluose, tinklaraščių įrašuose. Čia pasijausti pranašesniu – vienas juokas. Užtenka apipilti oponentą kaltinimais neišmanymu, nesupratimu ar neya asmeniniais įžeidimais. Ir net neverta ieškoti logikos komentatorių argumentuose. Vienintelis komentatoriaus tikslas – pajusti savo pranašumą, tuo kaip ir padidinant savivertę tą momentą. Kažkuo panašu kaip suvalgyti saldainį – kaip ir geriau, bet iš esmės nieko nepasikeitė. Netapome nei geresni, nei daugiau pasiekę, nei naudingesni visuomenei. Savivertė liko tokia pat, o viduje tūnantis menkavertiškumo jausmas mus vers vėl ieškoti būdo kaip siekti pranašumo.

Verta paminėti ir tai, kad pranašumo jausmo siekis perkeliamas į aktyvią veiklą socialiniuose tinkluose, o ne, tarkim, kylant karjeros laiptais, pasiekiant konkrečių rezultatų įmonėje. Nes vadovas ar bendradarbiai nevisada įvertins jūsų pokštus ar piešinėlius grafinio redagavimo programa, o štai soc. tinkluose didesnis ar mažesnis populiarumas, ypač atsiliepiant į visuomenės aktualijas, beveik garantuotas. Įkėlei katinėlį – ir jau žiūrėk kiek žmonių mėgsta. O darbe ką – reikia dirbti, stengtis. Ir kažin ar kas dar pasakys gerą žodį.

Taip ir sukasi menkavertiškumo jausmo/pranašumo siekio užburtas ratas – technologijos mums suteikė galimybę nesijausti vienišais, rasti bendraminčių, plačiau pažvelgti į pasaulį ir pasijusti esant žmonijos dalimi. Tačiau neretai šią galimybę išnaudojame tik trumpalaikiam savo vertės pakėlimui, pranašumo siekio patenkinimui, realia neprisidėdami prie visuomenės gerovės. Išdrįskime keistis ir tuo pačiu tapti geresni sau ir kitiems.